Print Friendly

Il provvedimento è disponibile nelle seguenti lingue:

Karaimų

 

Byla 2A-197-160/2014

Dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo

 

1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zitos Smirnovienės, kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio, Jadvygos Mardosevič, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Trakų muziejaus apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2013-06-20 sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pareiškimą suinteresuotiems asmenims Kultūros ministerijai ir Trakų istorijos muziejui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bei prašymą dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo.

2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3. I. Ginčo esmė

4. Lietuvos karaimų religinė bendruomenė prašė: nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Karaimų muziejaus pastatas ( - ) ir pastatas-svečių namai ( - ), iki 1940-07-30 nuosavybės teise priklausė Lietuvos karaimų religinei bendruomenei; atnaujinti terminą nuosavybės teises į Karaimų muziejaus pastatą patvirtinantiems dokumentams – teismo sprendimui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto dėl Lietuvos karaimų religinės bendruomenės nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą – Karaimų muziejų, esantį ( - ) – pateikti Kultūros ministerijai (t. I, b. l. 1-3, t. II, b. l. 68-69). Paaiškino, kad Lietuvos karaimų religinei bendruomenei iki 1940 m. įvykdytos religinėms bendrijoms ir bendruomenėms priklausančio turto nacionalizacijos, nuosavybės teise priklausė pastatas, esantis ( - ), kuris buvo statytas už bendruomenei paaukotas lėšas, ant bendruomenei priklausančio 1400 kv. m ploto žemės sklypo, esančio ( - ), kuri pastato statybai 1938-03-01 padovanojo Trakų miesto taryba. Pastato statyba buvo pradėta 1938-07-06, tačiau dėl prasidėjusio karo nebuvo baigta. Vėliau pastatas buvo neteisėtai nusavintas okupuotos valstybės, motyvuojant tuo, kad niekas nepateikė nuosavybės dokumentų į jį. Po 1995-03-21 priimto Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo, ginčo pastatas yra Kultūros ministerijos žinioje ir kultūros ministro įsakymu perduotas Lietuvos istorijos muziejui Trakuose. Bendruomenė nuo 1991 m. aktyviai rašė ir teikė prašymus dėl turėto turto grąžinimo, tačiau tik 2012-04-17 sužinojo, kad nuosavybės teisę pagrindžiančių dokumentų neužtenka, todėl papildomai reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.

5. 2013-04-19 pareiškėjas palaikė savo atsisakymą nuo pareiškimo dalyje (t. II, b. l. 5), kurioje buvo prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pastatas-svečių namai ( - ), iki 1940-07-30 nuosavybės teise priklausė Lietuvos karaimų religinei bendruomenei (t. II, b. l. 61).

6. Suinteresuotas asmuo Trakų istorijos muziejus prašė ieškovo pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo ir praleisto termino atnaujinimo atmesti. Paaiškino, kad nėra pakankamai įrodymų, jog ginčo pastatą nuosavybės teise valdė karaimų bendruomenė, o terminas nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimui praleistas be svarbių priežasčių. Pareiškėjas pats pripažino, kad iki okupacijos pastatas nebuvo inventorizuotas ir teisiškai įregistruotas kaip bendruomenės nekilnojamasis turtas. Pastatas nacionalizuotas nebuvo, o perėjo valstybei kaip bešeimininkis turtas, todėl nėra esminės sąlygos nuosavybės atkūrimui ir prašomas nustatyti faktas nesukurs jokių teisinių pasekmių. Tiek žemės sklypo pastato statybai suteikimo metu, tiek statybų jame metu Trakai, kaip ir visas Vilniaus kraštas iki 1939-10-10 Vilniaus krašto sugrąžinimo Lietuvai, priklausė Lenkijos Respublikai, o sklypas buvo suteiktas ir jame statybas vykdė Lenkijos, o ne Lietuvos karaimų religinė bendruomenė. Pastate pirmą kartą muziejus atidarytas 1967 m., 1996-1997 m. atliktas kapitalinis remontas, 2008 m. pakeistas stogas, 2012 m. įrengta tvora, pastatas yra 50 proc. perstatytas, todėl pastatas, kuris šiuo yra metu, ir pastatas, kuris pradėtas statyti 1938 m., yra du skirtingi pastatai.

7. Suinteresuotas asmuo Kultūros ministerija prašė pareiškimą ir prašymą atmesti. Paaiškino, kad nepakanka įrodymų, patvirtinančių, jog 1938-03-01 Trakų miesto tarybos posėdžio sprendimu nutartas padovanoti muziejaus statybas 1400 kv. m ploto žemės sklypas adresu ( - ), yra tas pats, kuriame šiuo metu stovi pastatas-muziejus ( - ), ir kuris nuo 2001-02-20 patikėjimo teise priklauso Trakų istorijos muziejui. Lietuvos karaimų religinė bendruomenė yra Lenkijos karaimų religinės bendruomenės teisių perėmėja.

8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Trakų rajono apylinkės teismas 2013-06-20 sprendimu pareiškimą tenkino – nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad muziejaus pastatas, ( - ), iki turto nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė Lietuvos karaimų religinei bendruomenei; juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu; atnaujino Lietuvos karaimų religinei bendruomenei terminą nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikimui dėl nekilnojamojo turto – muziejaus pastato, ( - ), grąžinimo; priėmė Lietuvos karaimų religinės bendruomenės atsisakymą nuo reikalavimo dalies dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad Svečių namai, ( - ), iki 1940-07-30 nuosavybės teise priklausė Lietuvos karaimų religinei bendruomenei, ir civilinę bylą šioje dalyje nutraukė.

10. Dėl praleisto termino atnaujinimo padarė išvadą, jog Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymu nėra aiškiai pasakyta, ar vienerių metų nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos terminas pateikti prašymus dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo (5 str. 1 d.), bei ar vienerių metų terminas pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus nuo prašymo atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo dienos (5 str. 2 d.), gali būti atnaujinami, ar tai naikinamieji terminai. Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo tikslai yra tapatūs Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo tikslams, t. y. šiais įstatymais siekiama atkurti nuosavybės teises subjektams į turtą, kuris pagal buvusios LTSR (TSRS) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip valstybės nusavintas. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 1 ir 4 dalys numato galimybę asmenims, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistą terminą atnaujinti. Todėl šio ginčo atveju taikyta teisės analogija su Atkūrimo įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, įvardijančiomis, kad piliečiams, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams paduoti dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Kada tiksliai pareiškėjas yra pateikęs prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo pastatą ir kada yra patikslinęs pareiškimą pagal Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo nuostatas pareiškėjas duomenų nepateikė. Todėl skaičiuojant paskutinį galimą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti (laikant, kad pareiškimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo paduotas paskutinę termino dieną), nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai turėjo būti pateikti iki 1997-03-29: pareiškėjas laikotarpyje nuo 1993-08-18 iki 1994-12-15 kreipėsi į Trakų rajono valdybą, kultūros ministrą, Vyriausybę dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, įskaitant ir pastatą, atkūrimo; 1992-07-03 Kultūros ir švietimo ministerijos Kultūros paveldo departamento direktoriaus atsakymas, kad ministerija sutiktų perduoti karaimų bendruomenei ginčo pastatą, jei jis būtų ir toliau naudojamas muziejinei paskirčiai, leido pareiškėjui pagrįstai manyti, kad nuosavybės teisės į pastatą jam bus atkurtos; Kultūros ministerija nei nuo 1991 m., nei 1995-03-29 įsigaliojus Religinių bendruomenių ir bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymui nepareiškė, kad trūksta nuosavybės teises pagrindžiančių dokumentų; tokį reikalavimą bendruomenė sužinojo tik 2012-04-17 pasitarimo pas Ministro Pirmininko kanclerį metu. Kadangi pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo pakankamai aktyvus, nuosavybės teisių atkūrimo procesas nebuvo pradėtas dėl nuo pareiškėjo nepriklausiusių objektyvių priežasčių, terminą praleido dėl svarbių priežasčių, todėl terminas nuosavybės teises į pastatą patvirtinantiems dokumentams atnaujintas.

11. Dėl juridinio fakto nustatymo padarė išvadą, jog pareiškėjas ne teismo tvarka negali gauti dokumentų, patvirtinančių, kad muziejaus pastatas ( - ) iki turto nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė Lietuvos karaimų religinei bendruomenei, kuri yra Lenkijos karaimų religinės bendruomenės teisių perėmėja. Ginčo pastatas iki turto nacionalizacijos nebuvo bešeimininkis, o priklausė pareiškėjui, kuris pastatą pastatė, juo naudojosi ir jį valdė nuosavybės teise, o iš pareiškėjo pastatas buvo paimtas valstybės nuosavybėn be teisėto pagrindo. 1938-03-01 Trakų miesto tarybos Bendruomenei karaimų muziejaus statybai padovanotas sklypas ( - ), yra tas pats, kuris šiuo metu yra adresu ( - ), ir ginčo pastatas, esantis adresu ( - ) yra tas pats pastatas, kuris buvo pradėtas statyti ir pastatytas žemės sklype ( - ). Trakų istorijos muziejus taip pat neįrodė, jog pastatas po jo nusavinimo buvo perstatytas taip, kad nėra išlikęs.

12. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

13. Suinteresuotas asmuo Trakų istorijos muziejus apeliaciniu skundu prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2013-06-20 sprendimą ir priimti naują – ieškinį atmesti. Paaiškino, kad Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas priimtas 1995-03-21, įsigaliojo 1995-03-29, t. y. pareiškėjas prašymą atkurti nuosavybės teises turėjo pateikti ne vėliau, kaip iki 1996-03-29 , o dokumentus, patvirtinančius turto valdymą nuosavybės teise iki nacionalizacijos – iki 1997-03-29. Įstatyme yra detalizuota, kokie įrodymai patvirtina, kad religinė bendrija iki nacionalizacijos valdė atitinkamą turtą, todėl aplinkybę, jog neturi nuosavybės teises aptvirtinančių dokumentų, pareiškėjas turėjo žinoti nuo įstatymo priėmimo dienos. Pareiškėjo aktyvumas grindžiamas jo raštais datuotais 1992-1994 m. ir 2012 m., tačiau kokius aktyvius veiksmus pareiškėjas atliko 1994-2012 m. yra neaišku, todėl terminas negalėjo būti atnaujintas. Pareiškėjas pats pripažino, kad nei turtas bendruomenei priklausė nuosavybės teise, nei jis buvo nusavintas nacionalizacijos akto pagrindu, o perėjo valstybės naudai kitu pagrindu – kaip bešeimininkis turtas. Todėl Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas pareiškėjo atžvilgiu netaikytinas. Tokios pozicijos laikomasi kasacinio teismo praktikoje, kurioje buvo atsisakyta nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, konstatavus, jog turtas nebuvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas (LAT nutartis Nr. 3K-3-251/2008). Situacijos vertinimo nekeičia ir tai, kad pagal Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 15 str. l d. išimtiniais atvejais nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti atkuriama grąžinant turtą Vyriausybės ir religinės bendrijos susitarimu, kuriam pritaria Seimas, kadangi turtas negali būti grąžintas be įrodymų apie neteisėtą nusavinimą ar nacionalizaciją.

14. Pareiškėjas Lietuvos karaimų religinė bendruomenė atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Paaiškino, kad priežastys, dėl kurių pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra svarbios ir pateisinamos. Ginčo apstatą, kaip ir visus maldos namus, nusavino okupacinė Lietuvos valdžia, vadovaudami Rusijos įstatymais, todėl apelianto argumentai dėl neva teisėto pastato nusavinimo yra nepagrįsti.

15. Suinteresuotas asmuo Kultūros ministerija atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – pareiškimą atmesti. Paaiškino, kad palaiko apeliacinio skundo argumentus.

16. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Pagal CPK 320 str. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d. nenustatyta. Tačiau apeliacine tvarka byla nagrinėjama peržengiant apeliaciniame skunde nustatytas ribas, nes ginčas šioje byloje liečia viešojo intereso klausimus (CPK 320 str. 2 d.).

18. Pagal Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 3 str. 1 d. religinėms bendrijoms atkuriama nuosavybės teisė į išlikusį Lietuvos teritorijoje nekilnojamąjį turtą, kuris buvo nacionalizuotas ar kitaip valstybės nusavintas iš religinių bendrijų be jų valios. Taigi pareiškėjas, siekdamas, kad jam būtų atkurta nuosavybė į buvusį Karaimų muziejų, turi įrodyti, kad nuosavybės teise iki 1940-07-30 valdė Karaimų muziejų, kad valdytas pastatas išliko ir kad jis buvo nacionalizuotas ar kitaip valstybės nusavintas iš Karaimų religinės bendrijos. Šio įstatymo 7 str. nustatyta, kad jeigu nuosavybę patvirtinantys dokumentai neišliko arba jų nerasta Lietuvos valstybiniame archyve, suinteresuota religinė bendrija nuosavybės teisę į turtą patvirtinantį juridinį faktą gali įrodinėti teisme. Pagal CPK 444 str. 1 d. teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Taigi ir šioje byloje pagal Lietuvos Karaimų religinės bendruomenės pareiškimą juridinis faktas, kad ši bendruomenė nuosavybės teise iki 1940-07-30 valdė Karaimų bendruomenės pastatą, ( - ), gali būti nustatytas tik tuomet, kai bus įrodyta, ne tik tai, kad pareiškėjas nepraleido senaties termino prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti, bet kad valdytas pastatas buvo, išliko ir kad jis buvo nacionalizuotas ar kitaip valstybės nusavintas iš Karaimų religinės bendrijos. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo išvados (su kuriomis sutiktina tik tuomet, jei būtų nustatyta, kad pareiškėjas nuosavybės teise pastatą valdė nuosavybės teise ir jis buvo valstybės nusavintas) iš esmės pagrįstos tik toje dalyje, kurioje atlikta analizė dėl senaties termino paduoti dokumentus atnaujinimo ir Lietuvos Karaimų religinės bendrijos teisių perėmimo iš buvusios Lenkijos Respublikos Karaimų religinės sąjungos.

19. Įstatymas nėra įtvirtinęs sąlygų, kurioms esant juridinę reikšmę turintis faktas gali būti nustatytas, o kurios sąlygos daro tokio fakto nustatymą neleistinu. Taigi juridinio fakto nustatymas galimas, jeigu leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pareiškėjas pasieks tikslą – teismo įsitikinimą, pagrįstą byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su, šiuo atveju, bylos dalyku, egzistuoja (CPK 179 str. 1 d.). Aukščiausiojo Teismo praktika byloje 3K-3-513/2004 pabrėžia, jog bendra taisyklė, kad įrodymų pakankamumo klausimas civiliniame procese sprendžiamas remiantis tikimybių pusiausvyros principu. Šis principas leidžia teismui pripažinti faktą įrodytu, jeigu pateikti įrodymai suformuoja didesnę fakto buvimo, negu jo nebuvimo tikimybę. Šį principą būtina taikyti atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos materialinį teisinį pobūdį, nes tai lemia griežtesnio ar liberalesnio įrodymų pakankamumo nustatymo kriterijų.

20. 1938-03-01 Trakų miesto tarybos posėdžio protokolo išrašas patvirtina, kad miesto taryba Lenkijos Respublikos Karaimų religinei sąjungai skyrė žemės sklypą Trakų mieste Karaimų muziejaus atidarymui (t. I, b. l. 7). Pareiškėjas į bylą pateikė muziejaus statybos projektą, kopijuotą iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus (t. I, b. l. 8-9). Ši kopija rodo, kad buvusioje Žarnovskio žemės sklypo valdoje (plotis 18 m, ilgis – 80 m.), kuri Trakų miesto tarybos buvo skirta muziejaus įrengimui, suprojektuotas pastatas prie sklypo ribos ties Kauno gatve. Pastatas suprojektuotas stačiakampio formos, įėjimas į pastatą yra laiptais pastato dalyje, kuri yra iš šiek tiek praplatintoje stačiakampio pastato dalyje į gretimą Kaplanovskių žemės sklypą. 1938-05-19 Vilniaus vaivadijos valdyba su pastabomis pastato statybos projektą patvirtino (t. I, b. l. 10-11). Taigi šie rašytiniai įrodymai tvirtina, kad pastato statyba buvo prasidėjusi dar iki 1940 m. birželio mėn. Orentalistikos profesoriaus H. Š. 1940-10-07 raštas Švietimo ministrui tvirtina, kad Karaimų istorijos ir etnografijos muziejaus statybai 1938 m. Lenkijos Švietimo ministerija buvo skyrusi 33 tūkstančius zlotų, tačiau pastatas nebuvo baigtas dėl karinių veiksmų. Taigi nepaneigta išvada, kad 33 tūkstančiai zlotų dėl karo veiksmų kovojant dėl Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai, nebuvo pilnai panaudoti statybai. Tuo pačiu 1940-10-07 raštu Lietuvos Švietimo ministerijos buvo prašoma skirti 12-14 tūkstančių Lt sumą baigti vidaus darbams, nurodant, kad muziejaus rūmus galėtų kontroliuoti Kauno Vytauto Didžiojo muziejus (t. I, b. l. 18-20). Šio rašto tekstas tvirtina, kad Karaimų bendruomenė neprieštaravo arba neturėjo galimybių prieštarauti Tarybų valdžiai, kad nebaigtas statinys pereitų valstybei. 1940-11-28 raštas Inspektoriui muziejų reikalams prie Liaudies švietimo komisariato taip pat tvirtina, kad 1940 m. pabaigoje muziejaus statyba nebuvo baigta, nebuvo pastatyta laiptinė į antrą aukštą, tuo metu dar buvo rengiama biblioteka ir muziejaus vedėjo buto patalpos, pripažįstama, kad pastato užbaigimui valstybė skyrė papildomą 14000 Lt kreditą (t. I, b. l. 21-24). Taigi šie rašytiniai įrodymai rodo, kad pastatas iki 1940 m. liepos mėn. nebuvo pastatytas, todėl tikėtina, kad valstybės buvo paimtas iš Karaimų religinės bendruomenės kaip nebaigtas statyti. Nekilnojamojo turto nacionalizacija buvo pradėta 1940 m. birželio mėnesį TSRS okupavus Lietuvą. Okupacijos metais nebuvo galimybių, kad tarybinė valdžia valstybės lėšomis remtų religinių bendruomenių turto kūrimą. Todėl daryti išvadą, kad pareiškėjo nuosavybė valstybės lėšomis galėjo būti sukurta po 1940 m. birželio mėn., yra nepagrįsta. Pareiškėjo atstovas bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad pastatas iki 1940 metais prasidėjusios nacionalizacijos buvo pastatytas 80 procentų. Aplinkybė, kad jis buvo baigtas statyti už valstybės lėšas, kurios buvo suteiktos po 1940 m. birželio mėn., negali būti laikoma ta, kuri patvirtina, kad iki 1940 m. buvo pastatytas ir įrengtas visas pastatas, o ne jo dalis, kuri buvo pastatyta iki 1940 m. birželio mėn. Taigi byloje yra duomenų, kad pastato statybą pradėjo Karaimų religinė sąjunga (kurios teisių perėmėja, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, yra pareiškėjas), o šią statybą baigė valstybė po 1940 m. birželio mėnesio, kai turtas jau buvo valstybės žinion. Kadangi 1940 m. birželio mėn. pastato statyba nebuvo baigta, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nusavinimas negalėjo būti atliktas nacionalizacijos aktu, nes pastato nuosavybė nebuvo registruota Karaimų religinės bendruomenės vardu. Be to, teismas neaptarė ir nevertino tos aplinkybės, kad Orentalistikos profesoriaus H. Š. 1940-10-07 raštas Švietimo ministrui pastato užbaigimo ir skirtų sumų eikvojimą siūlo perduoti kontroliuoti Kauno Vytauto Didžiojo muziejui. T. y. nesvarstyta, ar toks siūlymas nereiškia, kad Karaimų religinė bendruomenė geranoriškai sutiko, kad nebaigtas pastatas bus užbaigtas valstybės lėšomis ir pereis valstybės žinion.

21. Į bylą pateiktų duomenų nepakanka daryti ir išvadai, kad buvo nusavintas (ar geranoriškai valstybei perduotas) būtent pastatas šiuo metu adresu ( - ). Į bylą pateikta Trakų miesto ( - ) 1948-08-31 suformuota namų valdos techninės apskaitos byla rodo, kad šiame sklype buvo muziejaus pastatas, daržinė ir garažas (t. I, b. l. 25-36). Tačiau žemės sklypas, kuriame stovi pastatai, yra skirtingas nuo to, kuris buvo suteiktas statybai – sklypas nėra taisyklingai stačiakampio formos, jo plotis prie gatvės 21,90 m, prie ežero – 17,76 m. Pastato forma ir patalpų išdėstymas visiškai neatitinka 1938 m. projektuoto pastato, pastatas yra pastatytas ne prie gatvės, kaip buvo nurodoma projekte, o sklypo viduryje. 1960 m. atliktas pastato remontas (t. II, b. l. 79-80) nerodo, kad tais metais pastatas iš esmės buvo pakeistas. Todėl priimant teismo sprendimą liko nenustatyta, ar konkrečiai Trakų istorijos muziejaus pastato dalis buvo pastatyta Lenkijos Respublikos skirtomis bendruomenei lėšomis, jei taip – kokia konkrečiai pastato dalis buvo pastatyta iki 1940 m. birželio mėn. Karaimų religinei sąjungai Lenkijos Respublikos duotomis lėšomis, kokia dalis pastatyta po 1940 m. birželio mėnesio Lietuvos valstybės lėšomis. Taip pat nenustatyta, ar pastato dalis, kuri buvo pastatyta iki jos nusavinimo, išliko, jei išliko – kokia konkrečiai. Tik nustačius, kad yra išlikęs nekilnojamasis turtas, kuris buvo sukurtas iki nusavinimo, galima spręsti klausimą dėl jo grąžinimo, taip pat svarstyti klausimą dėl praleisto termino paduoti prašymui grąžinti nusavintą turtą atnaujinimo. Taigi tik surinkus ir ištyrus visus galimus įrodymus (tame tarpe pasitelkiant architektūros ir statybos specialistus) galima atsakyti į pagrindinius šioje byloje klausimus: ar pastatas, kurį pagal 1938 m. projektą statė Karaimų religinė sąjunga yra išlikęs (t. y. ar tai tas pats pastatas, kuriame šiuo metu įsikūręs Trakų istorinis muziejus), jei taip – kokia pastato dalis buvo pastatyta iki 1940 m., kokia pastatyto iki 1940 m. pastato dalies dalis yra išlikusi šiuo metu. Kadangi pagal byloje pateiktus įrodymus išnagrinėti bylos apeliacinės instancijos teisme iš esmės nėra galimybės, teismo sprendimas naikinamas, byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Kadangi ginčas liečia viešąjį interesą – teisingą Tarybų valdžios metais nusavinto turto grąžinimą savininkams – pirmosios instancijos teismas įrodymų apie žemės sklypų ir pastatų adresų pasikeitimus, statybų iki 1940 m. eigos dokumentų bei statybų po 1940 m. dokumentų, turėtų pareikalauti tiek iš pareiškėjo, tiek iš suinteresuotų asmenų, reikalui esant iš archyvų (tame tarpe iš Lenkijos Respublikos) gali pareikalauti savo iniciatyva, o kilus neaiškumams dėl pastato dalies išlikimo – skirti reikiamas statybos-architektūros ekspertizes.

22. Pagal Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5 str. 1 d. religinės bendrijos prašymus dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo pateikia to turto valdytojui pagal turto buvimo vietą per vienerius metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Bylos duomenys tvirtina, kad Trakų istorijos muziejui ar Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai toks prašymas pateiktas nebuvo. Šioje byloje yra pateiktas reikalavimas dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises, pateikti. Tačiau nėra reikalavimo prašymui pateikti. Todėl neatnaujinus termino prašymui pateikti, nepagrįstai apeinant šią nuosavybės teisių atkūrimo procedūros dalį, negali būti atnaujinamas terminas dokumentams pateikti. Šiuos netikslumus pirmosios instancijos teismas turėtų pasiūlyti pareiškėjui ištaisyti, kad galima būtų priimti teismo sprendimą atitinkanti įstatymo procedūrų reikalavimus.

23. Pirmosios instancijos teismo sprendimas išdėstytais argumentais iš dalies naikinamas ir byla grąžinama nagrinėti iš naujo. Sprendimo dalis, kuria byla nutraukta dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nekilnojamojo turto – Svečių namų – atžvilgiu, priėmus pareiškėjo atsisakymą nuo dalies reikalavimo, neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, nepažeidžia bylos šalių teisių, apeliacinio skundo dėl šios sprendimo dalies nepateikta, todėl ši sprendimo dalis paliekama galioti.

24. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

25. Trakų rajono apylinkės teismo 2013-06-20 sprendimo dalį, kuria: pareiškimas tenkintas visiškai; nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad muziejaus pastatas, ( - ), iki turto nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė Lietuvos karaimų religinei bendruomenei; juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu; atnaujintas Karaimų religinei bendruomenei terminas nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikimui dėl nekilnojamojo turto – muziejaus pastato, ( - ), grąžinimo; priteista iš Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir Trakų istorijos muziejaus, iš kiekvieno po 142 Lt 00 ct bylinėjimosi išlaidų Lietuvos karaimų religinei bendruomenei; priteista iš Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir Trakų istorijos muziejaus, iš kiekvieno po 12 Lt 19 ct bylinėjimosi išlaidų valstybei, panaikinti ir bylą šioje dalyje perduoti Trakų rajono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

26. Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.